Lietuva, kiečiausia pasaulio šalis!

Čia įrašas tiems, kas pirmą kartą patenka į šį blogą. Gero skaitymo!  :)

Ðar prieš savo atsivertimą į Kristų labai domėjausi istorijos mokslu. Datų ir skaičių gerai neįsimindavau, bet traukė visa žmonių visuomenės vystymosi raida. Nuo pirmykštės bendruomenės iki pat šiuolaikinio postmodernizmo ir transhumanizmo. Karai,  marai, suirutės, valstybių sienų kaitos, miestai, žemės, kunigaikštystės, imperijos... Tame pačiame didžiojo, visagalio laiko žaidime taip pat dalyvavo šalis,gražiu vardu Lietuva. Ėjo, klupo, kėlėsi ir vėl ėjo. Šalis,  tauta, be galo mylinti laisvę! Tik bėda, kad dėl savo ekonominio išsivystymo lygio vis velkamės kažkur uodegoje. Ir save nuolat už tai vainojame. Nors pagal žurnalo The Economist paskelbtus duomenis,  lietuvių pajamos jau siekia 89 % vakarų šalių tą patį rodmenį. Tad gal visai be reikalo ta saviplaka?

Pasakysiu dar daugiau, kas netelpa į mūsų valdžios vyrų bei moterų galvas ir planus: būtent čia, į Lietuvos sostinę Vilnių iš dangaus nusileis antrąkart į žemę sugrįšiantis Jėzus Kristus.Vilnius- Naujoji Jeruzalė! (Viešpatie, pats matai kaip man kartais nelengva naudoti tavo duotą pranašystės dovaną). Išsipildys Šventajame Rašte pasakyti jo žodžiai: "Ir daugelis pirmųjų bus paskutiniai ir daugelis paskutinių- pirmieji ". Taip, tiesiog genialu! Dieviškai genialu ir taiklu! Nes juk Lietuva buvo paskutinė, kuri buvo priimta į krikščioniškų tautų šeimą. Kas nežino ar pamiršo, priminsiu, kad tai įvyko tik XIV amžiaus pabaigoje,  1387 metais. Tad dar nėra nė 640-ies metų. Šioje vietoje su datom ir skaičiais man viskas tvarkoj. 

Dar nėra išsipildęs Dievo pažadas, kad Izraelio tautos pasauly bus tiek, kiek "jūroje smilčių ".  Kur yra dabartinis Izraelis ir gyvena žydai, ateityje bus ir tą kraštą valdys tik viena Ašero gentis. O visos kitos bus pasiskirsčiusios po likusį pasaulį. (Žr. įrašą "Dievo tauta gyva!") Pradžioje tų žmonių bus 144000. Tai dalis tų pačių sielų, kūnų iš 600000, kuriuos Mozė kadaise išvedė iš Egipto žemės. (Mano mieloji septynių dalių Krikščionių Bažnyčia, ir tavo mokymų bei doktrinos neaplenks artėjanti Apokalipsė).  O tų visų genčių vadai yra iš Lietuvos. Ir aš juos visus pažįstu. Apšvieski juos,  Šventoji Dvasia! Taip, kaip mane apšvietei! 

Grįžkime dar trumpam atgal prie Lietuvos. Ir paminėkime dar Latviją. Bei Estiją. Nes čia gyvena Dievo tautos Judo gentis. Kiekvienoje šalyje po 4000. Aš tas Judas. Irgi sugrįžęs atgal,  iš Amžinybės. Vis galvodavau, kodėl, išgirdus garsiąją dainą "Bunda jau Baltija", man per visą kūną bėga šiurpas. Ne baimės, o kažin kokio keisto didingumo. 

Tad dėl visų išvardytų dalykų, Lietuva ir yra kiečiausia pasaulio šalis!

Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir Katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu IV dalis

Nepamenu, kiek laiko miegojau. Tačiau atsibudus nuotaika buvo kardinaliai priešinga. Linksmumas ir euforiškumas apėmė. Šlovė Viešpačiui, vis kartojo lūpos. Tarsi siela būtų buvusi miego metu išskridusi pailsėti į Dangaus karalystę, sugrįžusi ir pranešusi žemiškajam mano protui, kad visa tai yra tik didelio darbo pradžia. Ir kad geriau vadintis ne Petru, o Gabrieliumi. Šitą vardą aš ir pasirinkau savo birmavonei. Ir kaip arkangelo Gabrieliaus dalis, kaip Baltasis Raitelis turiu užduotį ir misiją šioje žemėje. Veiksiu per bažnyčią, ją reformuosiu. Įvesiu joje komedinių elementų, daugiau linksmumo, juoko bus per Mišias. Tokios tradicijos būta viduramžiais,  visokių marų, epidemijų metu. Postinau fb grupėje Ievos Žigonės mokinių sambūryje savo vakar dienos nuotykius. Visiškai ryšių su tais dvasiniais paaugliais dar nebuvau nutraukęs. Rašiau ten, kad žmonės, buvę tą dieną kartu, apimti viruso, kad tas virusas neleido jiems suprasti mano žinios. Kad Dievas su manimi komedijas krėtė, o aš labai rimtai į tai žiūrėjau. Ir kad dabar iš viso to juokiuosi. Šiurpus toks, makabriškas juokas ėmė. Linksmas gyvenimas laukia ateityje kartu su Jėzumi! 

Kitos nakties miegas buvo neramus. Pabudęs pirmą kartą,  pajutau būtinybę pasimelsti už viso pasaulio moteris. Antrą kartą pabudęs pasimeldžiau už vieną artimą žmogų, kuris nekenčia žydų tautos. Užmigau vėl. Na ir galiausiai trečias nubudimas. Nuėjau į tualetą. Grįžau atgal. Atsiguliau. Tyla aplink. Bet kažko neramu. Skauda galvą truputį. Ir staiga kažin kas tarsi sako mano dešinėje smegenų pusėje tokius žodžius,  klausia: AR PRIPAŽĮSTI KATALIKŲ BAŽNYČIOS MOKYMĄ, TOKĮ, KOKS DABAR YRA? Suprantu, kad manęs to klausia pats Kristus. Neturėjau laiko ilgai galvoti, nes galvą ėmė spausti dar labiau. Ir atsakiau aš Jam: PRIPAŽĮSTU, VIEŠPATIE! Taip! Lyg sunkiausia našta būtų nuo kūno, nuo pečių, nuo nugaros nusiritusi! Pravirkau kaip kūdikis. Tarsi atsiskyręs vandens lašas atgal į beribį vandenyną būtų įsiliejęs! Išsipildė vienos giesmės žodžiai: Visagalis Dievas tarp mūsų, didis Jo Gailestingumas, Jis parodo savo galybę tiems, kurie nori  Jį mylėt!

Na tiesiog genialiai Viešpats man protą ir psichiką sutvarkė! Vienu klausimu ir vienu mano teigiamu atsakymu. Nuo to laiko jau ir nebesiblaškau, atgavau sielos ramybę. Davė žinią, jog myli Jis visas savo septynias krikščionių Bažnyčias, kurias jau esu išvardinęs šiame tinklaraštyje. Ir kad labai Jam skauda širdį dėl tų šėtoniškų darbų, kurie yra daromi per new age judėjimą. 

AMŽINA ŠLOVĖ TEBŪNA DIEVO MEILEI, MALONEI IR GAILESTINGUMUI! AMEN. 

Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu III dalis

Išaušo vasario 2-oji. Renginys Vilniaus Evangelikų Reformatų bažnyčioje turėjo prasidėti devintą valandą. Aš šalia durų buvau jau 8:40. Bandau atidaryti- dar užrakintos. Bet netrukus atėjo brolis vienuolis. Dar po kiek laiko pasirodė ir pastorius Raimondas. Jis mus svetingai pakvietė užeiti. Žmonės ėmė rinktis likus maždaug dešimt minučių iki devynių ryto. 

Didžiausias būrelis buvo mūsų, katalikų. Buvo du stačiatikių kunigai. Na aišku ir šeimininkai reformatai. Nebuvo liuteronų. Dar ką įsiminiau, kad bažnyčioje- šaltoka. Garas iš burnos eina kvėptelėjus. 

Laikas man išsitęsė iki begalybės. Kalbėtojai rodos kalbėjo labai ilgai. Dešimt minučių rodėsi lyg pusvalandis. Iš ten išėję, gražiu būreliu patraukėme į stačiatikių Paraskevės cerkvelę. Ten- kiek šiltesnis oras aplinkoj. Tačiau šilčiausia buvo pas katalikus, šv. Kazimiero bažnyčioje. Kristus ją, Katalikų bažnyčią, labiausiai ir myli, nes ji buvo pati pirmoji Jo įkurta.

"Na ir kur tu pasakei, kad esi Petras?", gal jau nekantraujate, ar ne? Šito aš nepasakiau. Bet pasakiau, kad Bažnyčiai reikia sielų persikūnijimo mokymo. Tai įvyko ne visiems bendrai, o susiskirsčius grupelėmis. Ir tai grupelei, kurioje buvau, aš tai pasakiau. Mane gražiai išklausė. Ir, kaip man pasirodė, visai manęs nesuprato. 

Iš tikrųjų, tokia mintis buvo klaidinga. Bet gyvenime aš turiu vieną ydą: viską noriu pasiekti greitai, be darbo, triūso,  pastangų. Kai nepavyksta- nuliūstu, nusiviliu, imu kaltinti save. Kad nesugebu, nemoku. Šįkart viskas nuėjo dar toliau: eidamas namo po šio susibūrimo, ėmiau abejoti viso šito man skirto Apreiškimo tikrumu. Einu gatve, batų raišteliai atsirišinėja, o su manimi šėtonas bendrauja! Ir joks aš, po paraliais, ne Petras, o velniai žino, kas! Ir į kelnes dar iš užpakalio šūdų privariau tiesiogine tų žodžių prasme. Įlipęs į troleibusą, su viena moteriške susibariau. Paskutinis to vakaro akcentas: parsiradęs į namus, vonios kambario veidrodį ant sienos sukūliau! Pažiro šukės ant grindų. Visa prakeikęs atsiguliau lovon ir užmigau. O tuo metu, Kazimiero bažnyčioje vyko visų renginio dalyvių Dievo šlovinimo vakaras, kuriame aš, kaip supratote,  nedalyvavau...

Bus dar ketvirta šios istorijos dalis. Nebesutilpau į tris. Ilgiausias visų laikų mano rašytas serialas...

Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu II dalis

Labas rytas, publika!

Gražus, pavasarinis šeštadienio rytmetys už lango. Tylu, ramu, be vėjo. Paukščiukai gražiai čiulbėti bando. Ir aš, žvalus ir puikiai nusiteikęs, toliau tęsiu savo vingiuoto gyvenimo kelio istoriją.

Pasakysiu, kas nepatiko per šventąsias Mišias. Nepatiko ritualai, smilkymai, nusilenkinėjimai. Trikdė ir kunigų per pamokslus išsakyta mintis, kad Dievui viso šito nereikia. Kad Jis ir be viso to gali puikiai egzistuoti, būti. Dievui to nereikia, bet žmonėms- reikia, reikia jų silpnai dvasiai palaikyti. Todėl Jis ir leidžia taip žmonėms elgtis. Na, galvoju tuomet aš, jeigu Dievui nereikia, tai ir man tada nereikia. Dar-giesmės žodžiai "su tavim (Marija) mes džiaugsmo kupini, su tavim mes šlovinam Karalių"...Koks čia po galais, feodalizmas, galvoju. XXI amžiuje. Visgi pats sau ir kitiems veidmainiavau. 2009 metais, birželio 21 dieną, per Devintines, gavau Sutvirtinimo sakramentą. Pagal Bažnyčios mokymą tapau subrendusiu jos nariu. Apsigyveno Šventoji Dvasia many. Apsigyveno, bet dar nesireiškė. Gavau Jos krikštą dar po beveik devynerių metų. Bet kas žmogaus gyvenime 10 metų, danguje- viena diena.

Galvojau, kad katalikų bažnyčia- tarpinė stotelė mano kely. Turėjau kontaktų su kabalistais, budistais. Buvo įtraukęs ir niu eidžo- tyneidžo judėjimas.Buvau taip ten įsitraukęs, kad net internete rastą rusišką amerikiečių kilmės "mediumės" Pamelos Kribe tekstą į lietuvių kalbą išverčiau. Ir tas tekstas buvo publikuotas lietuviškoje svetainėje. Tik Dievas leido jos adresą pamiršti. Bet stipriausia sąsaja buvo su tokia niu eidž "mokytoja" Ieva Žigone. Dabar jos pavardė kita- Launagė. Ji ten visokiuose šamanistinėse ceremonijose dalyvavo, ant nugaros yra išsitatuiravusi induizmo dievybę Ganešą. Vėliau iš Viešpaties sužinojau, kad ji yra pirmojo mano gyvenimo šioje žemėje motina. Jos antrojo sūnaus Abelio. Kurį vėliau užmušė brolelis Kainas. Dabartinis Linas Karalius- Ezopas.

Jau minėjau, kad šiam pasauly buvau ir šventasis Petras. Ir nutariau sudalyvauti viename renginyje, kurį žinutėje draugui pavadinau labai skambiai: Ekumeniniu Bažnyčios Susirinkimu. Iš tiesų tai buvo paprastas, Tiberiados brolių ir prie jų besiglaudžiančios bendruomenės renginukas krikščionių vienybės tema. Diena prieš gavau iš Kristaus žinią, kad Jis nori, jog aš paskelbčiau žinią apie reinkarnaciją tenai. Ir gavau iš Jo avansą. Labai realų ir apčiuopiamą. Pinigais. 100 eurų.Buvo tai šitaip: 2018 metų vasario 1 dieną, ketvirtadienį, minėto renginio išvakarėse, nuėjau į Mišias Dievo Gailestingumo šventovėje. Ir susitikau ten psichologą Julių, su kuriuo buvau jo vedamoje kūrybinio- terapinio rašymo stovykloje Guronyse, kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškėje.Tai va, Mišios ten buvo laikomos prancūziškai. Ryšys yra ir su tuo kraštu man.Po Mišių jis pasiūlė nuvažiuoti į susitikimą, kur buvo susirinkę pavakaroti daugiau žmonių iš tos stovyklos.Kai vežė jis mane atgal namo, sustabdė mašiną, klausia: "gal pinigėlių reikia?" Sakau, "na taip, reikia". O kiek, Julius klausia. Na, gal šimto, atsakau nedrąsiai. Ir, nesuspėjus man net baigti žodžio, žiūriu, Julius tiesia  man du banknotus po 50. "Čia ne man, čia Dievui dėkok. Grąžint nereikės. Čia man viena moteris davė..." Net truputį pyktelėjau ant Dievo, ką čia mane pinigais papirkinėji, sakau. Bet priėmiau. Grįžęs namo, pasidėjau į dėžutę su dangteliu ir kokią savaitę tų pinigų nekliudžiau.

Et, vėl daug išėjo prirašymo.Turbūt prireiks trečios dalies. Kaip ir Trejybės pagarbinimas bus. Vienas Dievas Trijuose Asmenyse. Amen. 

Gražios visiems dienos, Dievo patyrimo per ją. :)

Mano galutinio atsivertimo į Jėzų Kristų ir katalikų Bažnyčią istorija, parašyta laisva valia ir maloningu sielos bei Dvasios Apsisprendimu I dalis

 Taip. Gana ilgas pavadinimas. Galbūt šiek tiek baroko epochą primenantis. Bet ilgokas nusimato ir pats tekstas, kuris mano galvoje dabar, šią akimirką dėliojasi. Rašiau aš apie tai vadinamajame feisbuke, rašiau kitur, pasakojau žmonėms gyvai, bet čia, savo bloge, taip nuosekliai ir atvirai iki šiol nepapasakojau. Pasakojau viso to priešistorę, bet tą tekstą, Dvasios vedinas, ištryniau. Gal ir gerai, nes dabar bus pasakojama pati istorija, be jokių priešdėlių priekyje. Taigi- pradėkime.

Aš atsimenu savo Krikštą, mieli skaitytojai. Nes tuo metu, savaime suprantama, nebuvau kūdikis. Vyko tai, kiek pamenu, 1991 metų vasarą, mažoje Švenčiausios Mergelės Marijos Vardo bažnytėlėje Ceikinuose, Aukštaitijoje, Ignalinos rajone. Dar gyva buvo mano Bobutė, mamos mama. Pamenu, ceremonijos, apeigų metu, kartojau daug kartų žodį "atsižadu"- velnio pagundų,netyrumo ir pan. Po dvejų metų, toje pačioje bažnyčioje vyko ir mano Pirmosios Komunijos šventė. Dabar prisimenu šiuos įvykius kaip pačius šviesiausius visoje savo vaikystėje. Deja, bet toliau krikščioniško gyvenimo deramai negyvenau. Kitąkart prie klausyklos priklaupiau tik po beveik penkerių metų, 1998-aisiais. O trečiąkart- dar beveik po 10 metų, 2007 metais. O jau po to- nebeskaičiuoju, nes Susitaikinimų su Viešpačiu buvo daug. 

Mano bendraamžiai ir vyresni turbūt gerai pamena paskutinį XX-ojo amžiaus dešimtmetį. Tas laikotarpis kaip tik sutapo su mano paauglyste, maištavimu, nepritarimu įsivyravusio gyvenimo ir visuomenės normoms. Kiti klasės draugai mokykloje gal labiau domėjosi alkoholiu ir cigaretėmis, o man labiau rūpėjo erotika ir seksas. Labai norėjau su mergina susidaraugauti, bet vis nepavyko. Tad žiūrėjau per televizorių visokias erotines laidas, žurnalus pirkinėjau. Kaip sakoma, kiekvienam- savas sugedimo laipsnis. Dievas, aišku, visa tai matė ir žinojo. Ir reikėjo mano gyvenimui sukrėtimo, kad permąstyčiau visą savo elgesį ir požiūrį į visą būtį.

To, ką pasakosiu toliau, dabartinės krikščionių Bažnyčios nepripažįsta, bet mano, kaip Apokalipsės Baltojo Raitelio autoritetas ir padėtis leidžia teigti,jog tai- laikina. Taigi- pasivijo mane dalykai iš seniai praėjusios praeities. Ne dabartinio gyvenimo. Praeity, dar laikais prieš Kristų, aš buvau juodasis magas Afrikoje, kažkur Nigerijos džiunglėse. Ten daugelio žmonių gyvenimus, jų keliones per amžių bėgimą sugadinau. Tačiau ir tam buvo gana svari priežastis, nes buvau ką tik išėjęs iš paties pragaro. Ir iš ten yra išėjimas, gerbiamieji. Visa tai man vaizdiniu lubose, namie, apreiškė induizmo deivė Kali. Ir tos magijos Mokytojas. Tuo pačiu šalia savęs jutau ir Jėzų Kristų, balta tunika apsirengusį. Tris mėnesius po viso to ligoninėje buvau. 

Čia šiek tiek papasakojau apie Arkangelo Gabrieliaus būties slėpinius Žemėje. Jo emanacijas. Sparnuotoji jo dalis koordinuoja visą mano dabartinį elgesį iš dangaus Karalystės. Konkrečiau ji yra dvigubos Sirijaus žvaigždės zonoje. 

Viskas laike dar išsitęsė iki jau minėtų 2007 metų rudens. Grįžau į Viešpaties Bažnyčią protu. Bet dar ne širdimi. Jau vėlus metas dabar. Pratęsiu pasakojimą kitame įraše. Labos nakties visiems.

Laiškas induistams

 Sveiki, gerbiamieji induistai. Su jumis sveikinasi Kalki avataras. Dešimtoji dievo Višnaus emanacija Žemėje.Po metų-kitų pasimatysime jūsų karštojoje Indijoje. Na o kol kas kreipiuosi šiuo laišku.

Visų pirma, noriu pasakyti, kad netikslios yra jūsų pranašystės. Dabar mes gyvename ne Kali Jugoje, o Dvapara Jugoje. Kali Juga baigėsi prieš 322.metus, 1700 metais po Kristaus. Ir tai pirmas skelbiu ne aš, o vienas iš jūsų Mokytojų, Svamis Šri Juktešvaras Giris (1855-1936). Didis Krija Jogos meistras. Arka vėlei ėmė kilti viršun. Judame atgal, link Satja Jugos.

Antra netiksli pranašystė susijusi su mano asmeniu. Gimęs aš ne gegužę, o rugsėjį (1983m). Kažkaip penktą minėtų metų minėto mėnesio dieną žvaigždės taip pat palankiai išsidėstė mano gimimą skelbdamos. Rekomenduoju dar kartą atidžiai peržvelgti visus savo astrologinius kalendorius.

Trečiasis dalykas ir turbūt sunkiausiai jums išaiškinamas kalba apie doktriną.Jūsiškė Trimurti (Brahma, Višnu, Šiva) yra lygi vienatinio ir tikrojo Dievo (ark)angelams- Mykolui, Gabrieliui ir Rapolui. Dabar jie visi taip pat gyvena Žemėj žemiškais kūnais. Ir yra krikščionys. Nes šio pasaulio ateitis priklauso krikščionybei ir vienam nužengsiančiam Viešpačiui-Jėzui Kristui.

Iš tikrųjų, mes tryse esame jums labai dėkingi už garbinimą. Pats Visagalis Dievas to norėjo, kad mus aukštintumėte. Bet šitam gerumui turi ateiti galas. Dievas visus jus kviečia palypėti viena pakopa aukščiau ir imti garbinti tikrąją Trejybę- Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią.Ir šita Trejybė susilieja į vieną, tikrą ir amžiną Dievą. Jis yra visos gyvybės žemėj Kūrėjas ir kilnus, gailestingas Valdovas. Jam šlovė ir garbė per visus amžius. Amen.

Pabaigoje pakalbėsiu savo mieliems vaišnavams iš Raugyklos gatvės. Gaila, nepamenat jūs manęs, mielieji. Tarsi kokia migla jūsų akys aptrauktos. Majos skraiste uždengtos. O juk buvo tikrai geri laikai tuomet, kai aš, Krišna, su jumis karves ganiau ir kartu fleita grojau. O jūs, piemenaitės ir piemenukai, aplink mane gražiai šokote. Ką gi, matyt, atėjo metas susipažinti iš naujo. Taip ir įvyks greitu metu.

Atsissveikinu: Garbė Jėzui Kristui.

Apie vaikščiojimą ratais

Mes ilgai visi vaikščiojame ratais. Aplink Šventąją Visuotinę Katalikų Bažnyčią. Kol galiausiai Šv. Dvasia nenusileidžia iš dangaus ir neapšviečia. Visko, kas tik tavy yra: proto, minčių, jausmų, emocijų. Palaipsniui, po truputį, labai atsargiai ir iš lėto Ji viską tavy išgydo. Tau leidžiant, gali tiesiog stebuklus daryti! Tad natūraliai kyla klausimas: kodėl gi tu iškart neatsiduodi Bažnyčiai visa širdimi? Kodėl gi neužtenka tau vieno atsivertimo kartą ir visiems laikams? O atsakymas iš pirmo žvilgsnio labai paprastas: žmogaus prigimtinė nuodėmė. Man šią tiesą taip pat buvo labai sunku priimti. Bet priėmiau- ir nesigailiu. Tarsi sunkiausia našta nukrito. Taigi visos žmogaus proto vingrybės, visos prieštaros, konfliktai, nesusipratimai ir t.t kyla būtent iš jos. Kairiajame mūsų smegenų pusrutulyje nuo pat pradžių tūno Šėtonas. Nors tenai turėtų būti vieta visai kitai Esybei: Budai Šakjamuniui. Tikrajai Logikai, Protui, Racionalumui. O Buda Šakjamunis, mielieji mano, tai joks stabas, o tos pačios Šv. Dvasios Asmens buvimas žmogaus kūne. Dar laikais prieš Kristų.

Pamokslas, įkvėptas Šventosios Dvasios ugnies liežuvio, nusileidusio į mano galvą.

Štai tokį tekstą parašiau tą pačią dieną, kai atkeliavo Viešpaties Dievo Švenčiausioji Trejybė į mano sielą.Jo nepublikavau, laikiau juodraščiuose. Buvo prirašyta daugiau, bet teko ištrinti, nes ne viskas atitiko tiesą, buvo atskiesta mano žmogiška puikybe, kurios taip greitai Šv. Dvasia panaikinti negali.

 Taigi- ketveri metai praėjo nuo tos nakties. Ir galiu kaip mažas berniukas ištarti: "Man neleikia logių. Man jau ketuli." Taip. Rogių tikrai nebereikia daugiau. Leisiu dangiškajam Tėveliui pailsėti. O pats stosiu ant slidžių.

 Tą, ką rašiau 2018 metais, išskiriu kursyvu.

Viskas. Įvyko radikali permaina mano gyvenime. Radikaliai keičiasi visas požiūris į visą aplink supančią realybę bei visus joje įsitvirtinusius reiškinius. Nes Viešpaties Dievo Švenčiausioji Trejybė nusileido į mane. Apvaisino, kaip moterį. Nors šis mano kūnas- vyriškas yra. Įvyko mistinė mano ir Kristaus santuoka. Tebūna patenkinti visi šiuos žodžius perskaitę gėjai ir lesbietės. Nes jie taip pat  moko visą šitą mūsų sustabarėjusią, maurais ir dumbliais apžėlusią pasaulio visuomenę. Ruošia ją pokyčiams, kaitai ir naujovėms. O mes visi, pasinėrę į savąsias tradicijas, suvokimus, pažiūras kvailus įsitikinimus ir t. t. nenorime to suvokti. Kad artėja permainos. Jau labai seniai Dievas mums jas ruošia. Gal net jau keletą šimtų metų. O mes, deja, vis dar savo dvasios šventyklose suklupę meldžiamės tai statulai aukso galva, vario liemeniu ir molinėmis kojomis. Kuri yra aprašyta Biblijos Danieliaus knygoje. O, palaimintasis pranaše Danieliau. Nuostabi ta tavo parašyta knyga. Įtraukta į krikščioniškąjį, biblinį knygų kanoną. Atėjo metas kirsti aštriu kalaviju per tas molines kojas. Kad sudužtų į šipulius, šukes visa virš tų kojų riogsanti statula. Kad daugiau jos niekas ir niekada nebebandytų atkurti. Teprisiartina Dievo karalystė pasauly. Bent šitais Dvasios įkvėptais žodžiais. Kol kas.
O, mano mieloji krikščionių- katalikų Bažnyčia. Aš visai nesiruošiu tavęs griauti, sprogdinti ar kitaip niokoti. Noriu tik, kad visos kitos konfesijos burtųsi aplink tave, nuo kurios viskas prasidėjo. Nuo kurios Viešpats Jėzus Kristus pradėjo pildyti savo duotus pažadus. Taip ir reikėjo, kad viskas taip rutuliotųsi, kaip rutuliojosi šita 2000 metų istorija. Danguje turbūt tik keli mėnesiai praėjo. Jėzaus žodžiai "Atsiverskite, nes prisartino Dangaus karalystė" šiomis dienomis tampa kaip niekad anksčiau aktualūs.

Dievo tauta

 

Dar viena gerojo Dievo atvertis. Ir šį kartą ji liečia ne tik mane ir Lietuvą, bet ir visą likusį pasaulį.

Ar žinote, kokia yra Europos Sąjungos vėliava? Aišku, kad žinot. Dvylika geltonų žvaigždžių, išdėstytų ratu mėlyname fone. Ir tai ne vien tik Europos vienybę, tvirtumą, narsą simbolizuoja. 12 žvaigždžių- tai 12 po pasaulį išsibarsčiusių Izraelio, Dievo tautos genčių, gyvenančių dabar, šioje epochoje. Jos visos kadaise bėgo iš Egipto, Mozės vedinos keliavo dykumomis, kovojo mūšiuose. Ir įdomiausia yra tai, kad šitų genčių protėviai, dvylika Jokūbo- Izraelio sūnų gyvena Lietuvoje, yra mūsų tautos žmonės. Štai tie  regionai, kur ateityje veiks 12 brolių iš Lietuvos:

Simeonas- Indija.

Rubenas- Rusija ir slavų kraštai.

Ašeras- Izraelis, mesijiniai žydai.

Judas- Lietuva, Latvija, Estija.

Zebulunas- juodoji Afrika, piečiau Sacharos dykumos.

Issacharas- Sacharos dykuma ir Pietų Amerika.

Levis- Italija.

Gadas- Japonija, Tolimieji Rytai.

Manasas- Australija, Naujoji Zelandija, Naujoji Gvinėja.

Naftalis- Kaukazo šalys, Turkija.

Juozapas atskiro regiono neturi, jo genties žmonės meldžiasi už visą pasaulį, palaiko kitas malda.

Benjaminas- Vakarų Europa, buvę pirmieji pagonių kraštai.

„Ir pirmieji bus paskutiniai, o paskutiniai- pirmieji“,- sako Kristus. Šie žodžiai taikomi ir Lietuvai, kaip šaliai. Nes mes gi paskutiniai Europoj buvome pakrikštyti. Dievo valia tesipildoǃǃǃ

 

 

xxi-ojo amžiaus viražai, civilizacijos viršūnė

Gyvename XXI-ajame amžiuje. Tai nuolat visur pabrėžiama. Dabar atrodo, kad pasiekėme visos savo civilizacijos aukščiausią viršūnę. Bet ar iš tikrųjų taip yra?  Gal žmonės iš 30-ojo amžiaus į mus žiūrės kaip į pačius giliausius viduramžius? Jeigu žmoija tuomet dar iš viso egzistuos. Egzistuos su savo moralinėmis, etinėmis vertybėmis. Jos, aišku, yra ir dabar. Bet kai kur vis dėlto prasilenkia su sveiku ir šaltu protu.
Tos žinios, kurią aš nešu Lietuvai ir visam pasauliui yra bijoma. Gal jau būtų metas ją konkrečiai ir įvardinti.Lietuva or jos sostinė Vilnius yra Naujoji Jeruzalė. Vieta, kur nužengs antrąkart atėjęs Jėzus Kristus. Ir tai kolektyvinėje sąmonėje ir pasąmonėje nėra visiškai laužta iš piršto. Vilnius gi išeivių žydų litvakų yra vadinamas Šiaurės Jeruzale. O Pietų Jeruzalė Izraelyje Kristų nuvylė. Dabartinė žydų tauta ir judaizmo religija Dievo plane vietos neturi.Tik mesijiniai žydai išgyvens visus kataklizmus ir sulauks Dievo karalystės. Iki to laiko liko trys dienos. Dievišku laiku skaičiuojant. O žemišku- 30-40 metų maždaug.
Šią dabartinės sistemos baimę ir reakciją į žinią pajutau savo kailiu vos tik galutinai atsivertęs, Sureaguoja patys artimiausi žmonės ir iškviečia tau policiją, o po to ir medikus. Ir medikai išvadoje su baime įrašo: "skelbėsi esąs Dievas".Ir išveža tave į psichiatrijos ligoninę.Beveik dvylika metų tavęs nematė tos ligoninės skliautai ir koridoriai. "Sveikas sugrįžęs,- tarsi sako jie man, girgždančiomis grindimis ir tinkuotomis sienomis,- mes tavęs pasiilgome, kary". Naujas ciklas prasideda. Daktaras susijaudinęs klausia, tai tu sakei, kad esi Dievas? Ne, atsakau, esu ne Dievas, o tik Jo pasiuntinys.Šiek tiek aprimęs, nuveda mane daktaras į palatą.
O tenai- naujos staigmenos. Besišlapindamas tualete, sutinku tupintį ir rūkantį... Judą Iskarijotą. Taip, būtent jį, tik dabar, aišku, kitu vardu bei pavarde besivadinantį.Faktas, Tą patį Kristaus išdaviką, jį pardavusį už 30 sidabrinių pinigų. Ir jis, vargšelis tuos du tūkstančius metų sukosi gyvenimų ratais. Dabar su manimi, tuometiniu Simonu Petru jam lemta pasigalynėti šiek tiek. Na ką ir galynėjomės mudu abaudu. Manau, toje mūsų kovoje galima buvo skelbti lygiąsias.